Pradžia » Sekso istorijos » Besipučiančio baliono galia (balionų fetišas)
Besipučiančio baliono galia (balionų fetišas)
loading...

Į menę krintantys saulės spinduliai dvelkė šiluma ir pranašavo šiltą, bei ramią dieną. Tamsiaplaukė grakšti dama, į viršų, po stilinga kepuraite sukeltais ilgais plaukais, nejudėjo lyg statulėlė. Pagalbininkės nugaroje tempė korseto raištelius, baiginėjo makiažo akcentus, laukė eilėje, pasiruošusios sekančias drabužių detales. Moters laikysena ir aplink šokinėjantis personalas sakyte sakė, kad ji čia svarbiausia. Vienas garsiausių šio laikmečio dizainerių stebėjo kaip smulkutė, šiuolaikiška moteris, palaipsniui virsta 19 amžiaus dama. Užsakydama suknią moteris pageidavo, kad ji būtų be lankų, su gilia iškirpte, bei su šiuolaikinės mados akcentais. Nors vakare įvyksiantis aukštuomenės grietinėlės pobūvis 19 amžiaus dvare diktavo to paties laikmečio aprangos kodą, tačiau ji tiesiog negalėjo sau leisti pavirsti tikslia senienos kopija. Tuo metu, kai korsetas pakėlė dailias krūtis aukštyn ir suspaudė liemenį į tobulą formą, ji galvojo apie tai, kad organizacinių darbų sąrašas atrodo tiesiog begalinis. Dvaras didelis, prieigos milžiniškos, viską reikia laiku dekoruoti, paruošti stalus, maistą lauke ir viduje, pasirūpinti karietomis, arkliais ir kita to laikmečio atributika. Taip pat išnaudoti ir šių laikų galimybes: balionų dekoracijas, lazerių šou, fejerverkus, muzikos fontanus, interaktyvias projekcijas ant paties dvaro sienų. Viskuo rūpinosi asmeninė pagalbininkė ir keliolika nusamdytų įmonių, bet širdis vis tiek nerimavo.

Mintis nutraukė prasivėrusios menės durys:

  - Panele, atvyko ponas Demyras ir komanda, - atraportavo galvą įkišusi asmeninė pagalbininkė. Pasidabinusi akinukais, beviele ausine, kažką bakstelėjo planšetėje ir iškart dingo.

Puoselėjama dama nekantravo, bet vis dar negalėjo pajudėti iš vietos. Daugybė tobulai pasiūtų drabužio detalių dengė nepriekaištingą figūrą. Taip stipriai suveržta ji niekad nesijautė. Bet pažvelgusi į savo pūpsinčius papukus liko labai patenkinta, mat vis dar nesutiko savojo princo. Perlipus trisdešimt viltis negrįžtamai blėsto, akys vis labiau grimzdo į liūdesį. Ji turtinga, žinanti savo vertę, bet be galo vieniša moteris. Rasti savęs vertą partnerį šiais laikais išties nelengva. Rankomis braukdama itin kokybišką medžiagą, nėrinius, liemenį, dama sukiojosi prieš veidrodį. Tyloje sustingusi žmonių komanda užgniaužę kvapą laukė verdikto. Moteris pasisuko į grupę laukiančiųjų, dėkingai linktelėjo ir mažais žingsneliais nukaukšėjo išėjimo link. Su palengvėjimu žmonės ėmė skirstytis. Užsakovė patenkinta - viskas pavyko.

Pravėrusi aukštas menės duris ji pasuko link lauko durų, o atvėrusi jas sustojo. Dvaro prieigose virė darbas. Gal pusšimtis žmonių it skruzdėlės zujo aplink. Dar po akimirkos tapo aišku kiek darbo jau atlikta ir kuria linkme dirbama. Stalai išnešti, sustatyti pievelėje, tolumoje matyti fejerverkų įmonės autobusiukas. Kelių žmonių komanda iš kito automobilio kėlė metalinius helio dujų balionus. Tolumoje girdėjosi žirgyno garsai. Dama pasitraukė į kolonos šešėlį. Ant staliuko padrikai mėtėsi visokie organizaciniai blankai. Sėsdama į pintą patogų krėslą apsisuko į priešingą pusę, nei atėjo ir kaip mat  stryktelėjo:

  - Nepastebėjau Jūsų, - iš netikėtumo sutriko ji.

Kitos kolonos šešėlyje, ją stebėjo džentelmenas. Kitaip ir nepavadinsi to paties laikmečio stiliumi pasidabinusio liekno, aukšto vyro, apsimestinai pasiremiančio prabangia juodmedžio lazdele. Baltos, kaip sniegas kelnės, pilka liemenė, skeltas, juodas, gale ilgas, kelius siekiantis paltas su paaukštinta apykakle.

  - Dovanokite, neprisistačiau, - jo balsas buvo toks pats nuostabus, kaip jis pats.

Nenuleisdamas akių nuo pritrenkiamai tobulai atrodančios moters, kuri galėtų pavergti bet kurio vyro širdį, priartėjęs džentelmenas mandagiai palinko:

  - Demyras Jūsų paslaugoms. Ar nebūsiu persistengęs atkartodamas 19 amžiaus dvasią? Jūsų suknia kur kas šiuolaikiškesnė, panele…

Stojo tyla, mat džentelmenas nežinojo su kuo kalba ir tokiu taktišku nutylėjimu siekė sužinoti akivaizdžiai sutrikusios jaunos damos vardą. Tuo tarpu moters mintys klaidžiojo išraiškingais jaunuolio bruožais ir buvo tolokai nuklydusios nuo pradedamo judviejų pokalbio. Kiekvieną sutiktą ji vertino kaip potencialų jaunikį, bet iki šiol suvaldydavo save neišsiduodama, kad taip yra. Bijojo, kad vyrai gali suprasti jos neviltį, kita vertus kabintis vyrui ant kaklo nei už ką nebūtų sau leidusi. Kad savitvarda grįžta ji suprato tuomet, kai akys nuslydo iki džentelmeno rankų, pirštų - vestuvinio žiedo nebuvo.

  - Greta, - dama šiek tiek ištiesė ranką, kurią puošė prabangiais raštais išsiuvinėta iki alkūnės besidriekianti raudona medžiaginė pirštinė.

Džentelmenas kaip mat perėmė smulkutę ranką, švelniai suėmė pirštelius, kilstelėjo iki lūpų ir pabučiavo. Jis nežinojo kaip teisingai elgtis. Tiesiog improvizavo. Damos ranka grakščiai nusileido. Greta daugiau negalėjo sau leisti spiginti į šalia stovintį dailų vyrą, todėl žvilgsnį nusuko į dirbančius pievoje, bet tuo pačiu negalėjo nepasmalsauti:

  - Demyrai, nesu Jūsų anksčiau mačiusi, o ir renginys tik vakare.

Naudodamasis proga Demyras nevaržomai sekiojo damos garbanomis, skrybėlaite, dailia nosyte...

  - Dekoruojame dvarą viduje ir išorėje, - vyro akys slydo iškiliomis krūtimis, - Dekoracijomis rūpinasi mano komanda, - patikslino jis, glostydamas žvilgsniu dailią taliją, - Esu šalyje žinomos įmonės savininkas, - dar kartą patikslino džentelmenas, kartu paaukštindamas savo statusą damos akyse, - Mano įmonė pasamdyta renginį dekoruoti balionais. Štai ten ir ten darbuojasi mano žmonės, pradžia jau matyti, iki vakaro tikrai spėsime.

Dabar Greta jau žinojo kokios būtent įmonės savininkas su ja šnekučiuojasi. Tapo aišku, kad Demyras nesusigaudo su kuo kalba. Visu organizavimu rūpinosi Gretos pagalbininkė, todėl natūralu, kad jiems dar neteko kalbėtis.

  - Šis dvaras priklauso man, Demyrai. Jūs šiuo metu dirbate man. – pasisukusi į vyrą atsakė moteris ir maloniai nusišypsojo.

Vyras pastebimai sutriko. Jis pasijuto stipriai susimovęs. Prieš prasmegdamas žemėn turėjo užsakovei pateikti pasirinkimo galimybę, o kadangi užsakovė tiesiai prieš jį, tai nieko kito neliko, kaip viską atlikti kuo greičiau ir dingti iš akiračio.

  - Dovanokite už mano netaktą, – užsikirtinėjo Demyras, traukdamas iš kišenės maišelį, - Žadėjau atvežti skirtingų atspalvių ir dydžių balionų, kuriuos turėtumėte išsirinkti vidaus dekoracijoms. Jums reiktų pasirinkti labiausiai tinkamus prie interjero ir mane informuoti iki pietų, kol baigsime lauko dekoracijas…

Tai taręs perdavė maišelį su įvairiaspalviais balionais ir kuo skubiausiai pasišalino neva patikrinti kaip einasi darbai. Dama liūdnu žvilgsniu palydėjo tolstantį vyrą. Sparčiai žingsniuojantis Demyras mintyse koneveikė save, kad taip pasipūtė. Dingęs iš akiračio jis apsuko lanką ir priartėjo iš kitos pusės, sustojo tiesiai už vešlių augalų, vietoje, iš kurios metrų atstumu galėjo netrukdomas stebėti Gretą, sėdinčią erdviame dvaro prieangyje. Susierzinęs, įsitempęs Demyras pergyveno dėl nevykusios įžangos, mintyse dėliojo žodžius sekančiam pokalbiui. Buvo neramu dėl šios dienos užsakymo ir dėl atsiliepimų, kurie gali pasklisti. Nerimas, susierzinimas užgožė viduje gimstantį jausmą, kuris sakė, kad tai TA moteris. Klestinčios įmonės savininko kūnu bėgiojo šiurpuliukai, mintys sukosi tik apie tai, kaip pataisyti situaciją.

Tuo tarpu Greta, įsitikinusi, kad viskas vyksta pagal grafiką, pagaliau susimąstė apie vidaus dekoracijas. Moteris pravėrė maišelį ir pažėrė įvairiaspalvius balionus ant stalo. Pasklaidžiusi pirštais bandė įsivaizduoti kaip jie atrodys ir prie ko derės. Dvare pilna įvairiausių atspalvių: paveikslai, vazos, senoviniai baldai, židiniai, sietynai... Žvilgsnis nukrypo į pievoje arką balionais dekoruojančius darbuotojus. Jie sukosi kaip bitutės, buvo matyti, kad tobulai išmano savo darbą. Galvodama apie tinkamą, apjungiantį atspalvį ji netikėtai suvokė atrodytų elementarų dalyką – besipūsdamas balionas šviesėja. Greta stebėjo helio dujomis pildomus balionus. Buvęs sodrios spalvos balionas tapdavo šiek tiek permatomas, žvilgantis, šviesesnis. Moteris suprato, kad tik išpūtusi ant staliuko gulinčius balionus galės nustatyti tikrą jų atspalvį ir dydį. Tai buvo netikėta. Ji apsižvalgė kas galėtų padėti. Asmeninė pagalbininkė lakstė visomis įmanomomis kryptimis nepaliaujamai kabėdama telefonu ir neatitraukdama akių nuo planšetės. Visi buvo užimti. Visi. Greta nenorėjo trukdyti nei vienam ir kartu negalėjo uždelsti vidaus dekoro klausimu. Dar kiek pagalvojusi netgi apsidžiaugė, kad kažką galės padaryti pati. Tai yra tikrai pati, savo jėgomis, niekam kitam nepaliepdama. Ši mintis jai labai patiko ir jokių dvejonių daugiau neliko. Pasirinkto baliono guminį žiedelį ji tvirtai įkalino už savo baltų kaip perlai dantukų. Lūpos suspaudė baliono kaklelį. Krūtinė padidėjo, priimdama vidun gausiai įkvepiamą orą... Korsetas spaudė iš visų pusių... Atrodė, kad krūtys neišsiteks ir tiesiog iššoks iš suvaržytos suknios... Įkvėpusi tiek, kiek buvo įmanoma, Greta ėmė pūsti. Balionas kaip mat stryktelėjo, išsitiesino, ėmė plėstis negalėdamas pasipriešinti tvirtai suspaustoms moters lūpoms. Greta giliai įkvėpė tiek, kiek tik leido į korsetą įsirėmusios krūtys, kurios ir vėl ėmė veržtis aukštyn, laukan. Antrą kartą jau gerokai lengviau išpūtė. Vėl įkvėpė... Lėtai, bet užtikrintai į baliono vidų išpučiamo oro garsas visiškai prikaustė Demyro dėmesį. Balionas didėjo. Vyrą tiesiog paralyžiavo reginys. Pasakiškai dailaus silueto moteris nerūpestingai pūtė balioną, kuris plėtėsi ir kietėjo taip, kaip užtikrintai kietėjo varpa vyro kelnėse. Greta suėmė baliono kakliuką, atitraukė nuo lūpų ir apžiūrėjo. Tvirtas, didelis, ryškus, žaidžiantis išgaubtais krintančios šviesos atspindžiais. Moteris buvo patenkinta pati supratusi, kad balioną reik pirmiau išpūsti, o tik po to derinti atspalvius. Pribėgo mergina su akinukais:

  - Panele, atvyko apsauga. Viską jiems aprodysiu. Čia reikalingas Jūsų parašas, - ji bakstelėjo į blanką visiškai ignoruodama tai, kad moters rankoje buvo pripūstas balionas.

Greta perėmė balioną į kitą ranką ir pasirašiusi pasidomėjo:

  - Kaip tau spalva?

  - Čia vidui? – pasitikslino suraukusi antakius skubanti mergina, - Gal geriau šitas?.. O gal panaudoti abu kartu?

Tai tarusi ji dingo taip pat greitai, kaip ir atsirado. Bet jos pasiūlyta idėja buvo verta dėmesio. Už augmenijos stovintis vyras su pavydu stebėjo damų abejingumą reginiui. Susiedamas savo verslą su balionais, jis bandė savotiškai „perdegti“, persisotinti, kad galėtų imti kontroliuoti aistrą ir neišsiduoti tam tikrose situacijose. Dekoracijas darantis personalas buvo darbinė rutina ir vyro nejaudino. Tačiau, kai balioną apžiodavo daili moteris taip, kaip dabar kitą balioną apžiojo Greta... Jis moters lūpose įsivaizduodavo savo varpą... Kai įkvepiant orą moters krūtinė padidėdavo, tiesiog įsiremdavo į drabužius, jis svajojo tuos drabužius perplėšti ir godžiai apžioti viršuje pūpsantį krūties spenelį... Visos šios mintys tiesiog draskė vargšą vyrą. Lyg to būtų negana, vienoje rankoje laikydama išpūstą, bet neužrištą balioną, raudonskruostė damutė ėmė pūsti antrą. Demyras tiesiog ėjo iš proto. Vyro širdis daužėsi taip stipriai, kad rodėsi ištiks infarktas. Moteris pūtė neskubėdama, kad pati nepritrūktų oro, balionas didėjo. Vyrą mušė karštis, visas kūnas atrodė sprogs įkalintas begalinėje geismo įtampoje. Pučiant Gretos lūpos suformuodavo dailų ratuką, kuriame būtų tilpusi dabar nevaldomai pulsuojanti kieta vyro varpa. Demyras kvėpavo taip giliai ir dažnai, kaip galėjo, jo veidas buvo įsitempęs, sunerimęs, ranka spaudė širdies vietą. Jis privalėjo kuo greičiau iš čia pasišalinti, bet tiesiog negalėjo pajudėti iš vietos.

Suskambo mobilusis. Greta sukluso. Suspaudusi balioną tarp dantukų laisva ranka ėmė naršyti suknios klostes, kol rado „slaptą” kišenėlę. Išsitraukusi išmanųjį žvilgtelėjo, kas skambina ir tuo pat metu suprato, kad negalės atsiliepti. Ne tik todėl, kad lūpos spaudžia nebaigtą pūsti balioną, bet ir todėl, kad su pirštinėmis negali valdyti telefono. Telefonas tebeskambėjo, Greta tebegalvojo ką daryti. Nusprendusi, kad perskambins vėliau jį vėl ėmė pūsti toliau. Rankoje laikydama skambantį telefoną negalėjo laikyti baliono, bet vis tiek galėjo jį pūsti. Tvirtai įkalinusi balioną tarp dantukų, prilaikydama liežuvėliu, kad nepabėgtų vis pūtė... pūtė..., pučiamas jis vis mažiau siūbavo, vis labiau įsitempė. Sutelkusi dėmesį į telefono ekraną moteris nesuvokė, kad balionas daugiau nedidėjo, o tik kietėjo. Vargšas, bejėgis vyras jautėsi panašiai, kaip į Gretos lūpų bučinį įsirėmęs pučiamas balionas. Jie abu buvo perpildyti, daugiau juose jau nebegalėjo tilpti...

Vienas iš jų garsiai sprogo! Greta šūktelėjo ir stryktelėjo iš netikėtumo. Tada ėmė kvatoti supratusi kas nutiko. Bekvatodama ji pamatė tiesiai prieš save išdygusį Demyrą ir su visu šiuo geru nuotaikos užtaisu jau norėjo paaiškinti kas čia ką tik nutiko. Bet prakaito išmuštas vyras, nemirksinčiomis, įsmeigtomis laukinio buivolo akimis čiupo damą už rankos ir užtikrintai kilstelėjo nuo krėslo. Greta kaip mat sutriko. Telefonas iškrito žemėn, situacija buvo daugiau, nei nesuprantama. Po akimirkos vyras patraukė tiesiai į dvaro vidų nė nemanydamas paleisti smulkutės damutės, kuri dabar mažais tankiais žingsneliais vos spėjo bėgti paskui, rankoje vis dar laikydama pirmąjį balioną. Patekęs vidun, įsitempęs vyras, permetė žvilgsniu patalpą ir klausiamai atsigręžė į visiškai sutrikusią moterį. Darėsi ne juokais baisu, moteris tik akimirkai metė žvilgsnį link menės durų. Vyrui to pakako. Tvirtu žingsniu jis įžengė pro tas duris, o iš paskos, tempiama už rankos tiesiog įčiuožė jaunutė moteris. Peržvelgęs patalpą, įsitikinęs, kad jie vieni, Demyras energingai uždarė duris. Gretos širdis daužėsi kaip patrakus. Ji buvo savo namuose, o šis džentelmenas tikrai per daug sau leidžia! Ketindama nedelsiant sulaukti bent kokių nors pasiaiškinimų dama net nemanė pajudėti iš vietos ir jau ruošėsi praverti burną. Tačiau nesilaikydamas jokių padoraus atstumo ribų prie jos prisišliejo nesivaldantis vyras, persikreipusia varlyte ir prie kaklo suplėšytais marškiniais. Greta žengė atgal, bet jis žengė artyn. Įremtas moters žvilgsnis šaukte šaukė “kaip Jūs drįstate?! Ką visa tai reiškia?”. Tačiau lūpos nieko neištarė. Greta dar kartą žengė atgal ir nudelbė akis. Žvilgsnių kovoje ji pralaimėjo. Vyras vėl prisišliejo. Ji dar žengė atgal blaškydamasi savo jausmuose, kaip audroje blaškosi mažutis bejėgis laivelis. Demyras tvirtu vyrišku kūnu praktiškai atsirėmė į jos tankiai besikilnojančias krūtis. Greta užpakaliuku pajuto aukštą stalą. Daugiau trauktis nebuvo kur. Sukaupusi jėgas ji pakėlė akis. Žvilgsniai susitiko. Jo akys irgi buvo mėlynos, o jos žvilgsnis buvo gilus ir liūdnas, pasakantis daugiau, nei galima pasakyti žodžiais.

  - Aš atsiprašau, - atrodė, kad žodžiai lūžta beveik verkiančio vyro lūpose.

“Kodėl?...” – nuskambėjo moters mintyse. Kažkur nuskrido iš rankos ištrūkęs, orą išleidžiantis balionas. Negi visa tai tikrai vyksta? Vyras stipriai šnopavo giliai įsmeigęs geidulio kupinas akis. Greta maldavo šį stiprų kvėpavimą, kuris dabar judino jos juodus plaukus, pajusti ant savo kaklo, krūtinės, tarp kojų… Ji negalėjo ištrūkti iš Demyro glėbio, o ir nenorėjo. Lėtu tiksliu judesiu moteris atlaisvino apatinę suknelės dalį. Rūbas paklusniai nusileido žemyn apnuogindamas dailias kojas ir Victoria‘s Secret kelnaites. Greta liko su viršutine suknele, turinčia ilgą šleifą ir visiškai atvirą priekinę dalį, kurią prieš tai dengė apatinė suknelė. Be vargo ant stalo užkėlęs geidžiamą moterį Demyras tiesiog nuplėšė nuo jos kelnaites. Greitai išsivaduoti iš korseto nebuvo jokių galimybių, o apie delsimą taip pat negalėjo būti nei kalbos. Susijaudinęs vyras nutraukė savo kelnes ir kelnaites žemyn. Gretai jau nebuvo jokių klausimų dėl to, kas tuoj nutiks. Ji atsipalaidavo, išsitiesė ant kietoko stalo ir mintyse palinkėjo, kad ši seniena visa tai atlaikytų... Vyras nedvejodamas pakėlė abi pasakiškai seksualios moters kojas. Greta spėjo pagalvoti, kad kulniukais galėtų paliesti jo ausis ir, kad savo batelių nėra mačiusi tokiu rakursu. Suėmęs liemenį vyras prisitraukė moterį arčiau, patogiau ir tuo pačiu jinai pajuto, kaip tvirta varpa skinasi kelią į jos gelmes. „Kaip seniai ten niekas nėra buvęs“ – pamanė Greta, kurios veidas dabar bandė nuslėpti skausmą. Tačiau Demyras į tai sureagavo akimirksniu ir sustojo. Jie žvelgė vienas į kitą. Abu žvelgė taip, kad jokie žodžiai nebuvo reikalingi. “Pagaliau tave radau” – sakė vyro akys. “Esi tas, kurio ieškojau” – spindėjo laiminga moteris. Jai patiko viskas: dailūs vyriški bruožai, taktas, padėtis visuomenėje, jautrumas, atidumas, patiko, kad ji dabar guli ant stalo tvirtame jo glėbyje. Jam patiko viskas: akys, šypsena, balsas, kūnas, finansinis savarankiškumas, patiko tai, kad jis dabar jos viduje.

Greta nutraukė nuo rankų pirštines tam, kad sunertų savo ir jo ranką kartu, ir šiltu žvilgsniu pakvietė Demyrą tęsti. Ir jis pajudėjo. Lėtai, neskubėdamas, kaip knygą skaitydamas jį priėmusios moters veidą. Palaipsniui stiprėjantys judesiai persidavė visam stalui, korsetui, jame seksualiai banguojančioms krūtims… Gretos kūnas sušilo, užkaito, prisiminė.... Šiek tiek pražiotos prisirpusios raudonos lūpos lengvai gaudė orą. Susijaudinęs Demyras paleido Gretos ranką, tvirtai suėmė malonume paskendusią moterį ir judėjo vis stipriau.

  - Panele, atvyko… - pro duris stačia galva įvirto mergina su planšete ir suklikusi “oi!”, tarsi jai kažkas smeigtuku būtų įdūręs, iškart dingo.

Tarsi iš miegų prabudusi Greta metė žvilgsnį į Demyrą:

  - Tik nesustok! – ir vėl paniro į begalinį kūnų trinties teikiamą malonumą.

Po tokio padrąsinimo vyras visai pašėlo. Stalas tiesiog važinėjo nenustygdamas vietoje. Gretai kūnu perbėgo milžiniška malonumo banga dėl to, kad jie buvo užtikti. JI buvo užtikta po tiek metų... Užplūdę jausmai buvo paskutinis lašas pasiekti kulminaciją. Visam dvare pasigirdo nevaržomo moteriško dėkingumo klyksmas. Greta atsitiesė, kojomis apsižergė Demyrą, rankomis apsivijo kaklą, ji visa švytėjo. Vyrui trūko labai nedaug. Suėmęs laimingos moters užpakaliuką, jis pratęsė ir baigė stipriai užsimerkdamas, sukąsdamas iš malonumo dantis, suspausdamas lūpas ir ją pačią.

Abu šlapi, išvargę ir laimingi žvelgė vienas į kitą, pasisuko į duris, vėl vienas į kitą ir nusijuokė. Dėkingas vyras glostė sušilusios moters skruostus, kaklą. Dėkinga moteris nenuleisdama akių, galvojo “o kas gi bus toliau?”...

Susizgribęs, kad vis dar stovi be kelnių Demyras žvilgtelėjo žemyn, tarsi paaiškindamas, jog privalo susitvarkyti. Greta pasisuko šonu, stryktelėjo nuo stalo. Besisegdamas kelnes Demyras negalėjo atitraukti akių nuo siurrealistinio reginio: priešais stovėjo daili moteris, vis dar tobulais drabužiais, bateliais ir niekaip nepridengta šlapia putyte.

  - Lieki man skolingas štai ką, - Greta įdavė į rankas perplėštas prabangias kelnaites.

  - Būsiu laimingas galėdamas grįžti, - Demyras mintyse dėliojo milijoną kitų priežasčių kaip susitikti dar ir dar kartą.

Greta įsliuogė į suknelę. Abu nuėjo prie durų, stabtelėjo ir po ilgos pauzės karštai išbučiavo vienas kitą. Tai nebuvo atsisveikinimo bučiniai. Jau veikiau bučiniai, kurie reiškė „iki rytojaus”.

- - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - -

Autorė: Guminė (supermama.lt forume) 



Balsavimas

Žiūrėta: 4542   |   Balsų: 18   |   Vidurkis:   5
Įvertink: 12345