|
loading...
Daug seksualinės ekstazės pagautų žmonių pasakoja, kad jie patyrė transcendencinius dvasinius išgyvenimus. Jie aiškina, kad skirtumas tarp kūno ir dvasios poreikių nėra toks aiškus, kaip jie iki šiol manė. Jie netgi jautė, kad gali pažinti Dievą ir atrasti tikrąsias gyvenimo tiesas per seksą. Tantros ir kamasutros erotiškumas jiems yra pagrindinis kelio į nušvitimą aspektas.
Tantra sanskrito kalba reiškia kelią ar transformaciją. Tradiciškai laikoma, kad jos pradininkas buvo prieš 5000 metų Indijoje gyvenęs dievas (arba nušvitęs Mokytojas) Šiva. Tantra labiau nei bet kuris kitas mokymas yra gaubiama paslapčių, mitų ir nesusipratimų, o norintys ją praktikuoti dažnai susipainioja prieštaringų aiškinimų gausoje. Kad ir kaip keista, neretai net gana prieštaringi mokymai ir aiškinimai yra teisingi. Nes Tantra irgi gali būti visokia. Taip nutiko ir dėl to, kad Tantros visais laikais buvo mokoma slapta, ir dėl to, kad per tuos penkis tūkstantmečius susiformavo kelios skirtingos jos tėkmės. Tačiau Tantra niekada nebuvo tapusi religija, nes ji paprasčiausiai negali gyvuoti kaip organizuota tikėjimo sistema. Tai yra tiesiog kelias, kuriuo einamaatsirado kitos, perėmusios tų šalių, kuriose yra praktikuojamos, bruožus. Kinijoje daoistai Tantrą naudojo kaip metodą, padėjusį siekti sveikatos ir ilgaamžiškumo, buvo manoma, kad tai palankiai veikia organizmą, skatina energijos či tekėjimą, padeda sąmonei pasiekti aukštesniąsias būsenas. Tibete Tantra labiau orientuota į mirtį, jos pasekėjai medituoja kapinėse ir pan. Teigiama, jog tokia meditacija galima peržengti sekso, taigi ir atgimimo, ribas. Ji sutelkta į išėjimą iš gimimų bei mirčių rato ir fizinio matmens. Indijoje egzistuoja Šivos tėkmė, sakanti „taip“ meilei ir seksui bei kita, asketiškesnė, jogos sistema, sakanti „taip“ seksui, bet „ne“ meilei. Pastaroji teigia, jog žengusiam į Tantros kelią dera emociškai nesusirišti su savuoju partneriu. Tai daugiau vyriškos krypties kelias, kuriame seksu naudojamasi kaip pirminiu stimulu, padedančiu pakilti sąmonės jėgai. Šios tradicijos mokytojai perspėja, kad žmogus gali įklimpti emocijų liūne ir netekti transcendentinės drausmės. Tuo tarpu šivaistinė Tantros kryptis skatina atsidavimą ir yra labiau moteriška. Joje labiausiai siekiama patirti dieviškumą savyje ir šiame pasaulyje. Kūnas suvokiamas kaip mikrokosmosas, kuriame su meditaciniu budrumu einama pro jausmų duris. Tačiau bet kokiu atveju Tantros pagrindinė idėja yra ta, kad kiekvienas žmogus yra viso kosmoso atspindys, o ištobulintos kiekvieno žmogaus galimybės yra dieviškos.
Tantros esmę trumpai ir vaizdingai nusako vienas populiariausių jos simbolių – lotosas. Mes džiaugiamės lotoso žiedu. Tačiau tam, kad pražystų, lotosui reikalingos ir šaknys, kurios auga iš dumblo ir purvo. Mes negalime priimti tik žiedo, bet nepriimti šaknų. Žiedas be šaknų yra negyvas, jis negali augti. Žmogus, kuris teigia, kad yra kupinas tik meilės, gerumo, atjautos ir t.t. taip pat neatrodo labai tikras. Kaip ir lotosas, kiekvienas mes turime savo šaknis, augančias iš dumblo. Kitaip tariant, iš to, ko mielai apsimestume neturį. Mūsų baimė, seksualumas, pyktis ir daugelis kitų dalykų – ta pirmapradė energija, kurią kaip ir lotosas galime kelti į viršų ir transformuoti į žiedą. Viskas atrodo taip paprasta ir natūralu, bet... Ar daugelis gyvenime jaučiamės esą panašūs į žydinčius lotosus? Veikiausiai ne. O jei ir jaučiamės esą lotosai, tai greičiau jau išrauti, nupjauti, žydintys netikrais plastikiniais žiedais. Atrodo tarsi gražu, tačiau negyva... Ir tai ko gero lėmė vis didėjantį vakariečių susidomėjimą tantrinėmis praktikomis.
Kas žmones atveda į Tantros kelią? Motyvai būna patys įvairiausi. Vienas iš jų, žinoma, dvasinio tobulėjimo paieška. Tačiau dažniausiai stimulas kur kas žemiškesnis. Ir žmogiškesnis. Dažniausiai tai, ko ieškoma, yra meilė, santykių harmonija, išsilaisvinimas, seksualumas. Gali pasirodyti keista, kad mūsų „seksualizuotoje“ visuomenėje seksas tebėra vienas didžiausių draudimų, baimių, tabu. Visgi daugeliui žmonių seksualumas yra bauginantis dalykas, o į Tantros renginius einama tiek su nerimu, tiek su smalsumu. Net pats žodis „Tantra“ provokuoja įvairiausias idėjas, susijusias su seksu. Nors žmonės trokšta patirti savo seksualinę energiją, džiaugtis savo seksualumu, tačiau ir bijo. Seksualumas – subtili sritis ir dažnai net patys neįsivaizduojame, kiek daug nešiojamės žaizdų, susijusių su seksu. Ir užuot priėmę savo seksualumą kaip faktą, kaip energiją, iš kurios semiamės stiprybės, mes imame tai arba neigti („Seksualumas man nesvarbu, manyje to visiškai nėra ir man tai nerūpi!“), arba perdėtai akcentuoti („Man niekas nesvarbu, tik seksas!“). Abiem atvejais tai tik pozos, kaukės, slepiančios gilų skausmą. Neretai, to, ką jaučiame (o tiksliau, nejaučiame), mes tiesiogiai net ir nesiejame su seksualumu. Tiesiog atrodo, kad gyvenimas pilkas, beskonis ir bekvapis, kad jis šliaužia pro šalį, o mes tik bejėgiškai stebime, neturėdami jėgų gyventi, kad nežinome, dėl ko norėtume gyventi, kur išbarstėme savo džiaugsmą, gyvybingumą, kūrybingumą, kad negalime ir nenorime taip gyventi... Tokiais atvejais verta vėl prisiminti lotosą ir savęs paklausti, o kodėl apskritai lotosui reikia žydėti? Kas skatina jį tai daryti? Kas gi daugiau, jei ne kitas lotosas, augantis greta! Tai dėl jo, dėl to kito lotoso, ir vyksta transformacija: iš šaknų, iš purvo – į žiedą. Tam, kad galėtume kilti ir žydėti, mums irgi reikia kito žmogaus. Vyrui reikia moters, moteriai – vyro. Nes tik taip sukuriama augimui reikalinga energijos tėkmė. Kai jos nėra, mes jaučiamės įstrigę purve, neturintys motyvacijos ir energijos kur nors eiti ar ko nors ieškoti. Arba priešingai, kaltiname partnerį, kad jis ne toks, kad jis mums nepadeda būti tokiems, kokie iš tiesų norėtume būti, ieškome kito partnerio, nusiviliame, vėl ieškome... Ir tada, kai jau visa kita išbandyta, galbūt ateiname į Tantrą. Iš esmės tai yra individualistų kelias. Tantra neperša jokių įsitikinimų ar filosofijos: ji paprasčiausiai pateikia meditacijos metodus, su kuriais kiekvienas gali eksperimentuoti savarankiškai ir taip atskleisti savąsias tiesas. Daugelis tų metodų apgaulingai paprasti ir moko, kaip pasinaudoti savo penkiais pojūčiais: lytėjimu arba jutimu, rega, klausa, skoniu ir uosle. Jie padeda aštrinti savistabą, surasti, kurio pojūčio durys atsidaro lengviausiai, atsiverti savo pačių kūnui, jame slypinčiai išminčiai ir jausmingumui.
Tantros kelias – tai mokymasis mylėti, jausti meilę, jausti, kaip ji skleidžiasi ir mus užpildo. Kad geriau įsivaizduotumėte, kas tai yra, galite išbandyti paprastą ir gilią tantinę meditaciją su akmenuku. Paimkite i rankas akmenuką, su gilia meile ir rūpesčiu. Užsimerkite ir pajuskite begalinę meilę jam, dėkingumą, kad jis egzistuoja, dėkingumą, kad jis priima meilę. Staiga pajusite pulsuojančią ir tekančią energiją. Praktikuodami šią meditaciją, pamažu suvoksite, kad jums nebereikia objekto meilei. Tik mintis, kad jūs ką nors mylite, sukels energijos tėkmę. Meilė yra tėkmė, o kai mes sustingstame, ji sustoja tekėti. Kai meilės nėra, viskas aplink tampa šalta. Atrodo pernelyg paprasta? Taip, Tantroje daug dalykų atrodo paprasti ir tarsi savaime suprantami. Tačiau čia ir slypi paslaptis. Būti paprastam ir tikram, pasirodo, visai nėra paprasta...
Nors daugelis mano, kad Tantrą galima praktikuoti tik su partneriu ar kad joje būtinai praktikuojama seksualinė sueitis, iš tiesų taip nėra. Iš 112 klasikinių tantrinių meditacijų vos kelios yra tiesiogiai susijusios su seksu. Be abejo, idealu, jei tai daroma drauge su mylimuoju ar mylimąja. Tada šis kelias gali nuvesti išties labai giliai. Tačiau dar vienas Tantros principas teigia, jog kelią pradėti reikia nuo ten, kur esi. Jei esi vienas (ar jautiesi esąs vienas) – gali tai daryti vienumoje. Jei su partneriu, medituoti, be abejo, geriau dviese. Kitas žmogus mums reikalingas ne tam, kad mus užpildytų, o tik tam, kad kaip veidrodis atspindėtų tai, ką patys turime. Ir kad tai, ką matome kitame, iš tiesų daugeliu atvejų priklauso mums patiems. Šis suvokimas išlaisvina nuo partnerio, leidžia pajusti, kad mūsų gyvenimas priklauso mums, tačiau drauge suteikia laisvę juo dalintis ir pasakyti kitam: „Greta tavęs aš jaučiuosi seksualus. Tačiau tai yra mano seksualumas. Ir aš galiu su tavimi dalintis tuo, ką turiu. Galiu nesidalinti. Tai yra mano. Ačiū, kad leidai man tai pamatyti ir pajusti. Ačiū, kad parodei man kelią į save.“
Tantra sanskrito kalba reiškia kelią ar transformaciją. Tradiciškai laikoma, kad jos pradininkas buvo prieš 5000 metų Indijoje gyvenęs dievas (arba nušvitęs Mokytojas) Šiva. Tantra labiau nei bet kuris kitas mokymas yra gaubiama paslapčių, mitų ir nesusipratimų, o norintys ją praktikuoti dažnai susipainioja prieštaringų aiškinimų gausoje. Kad ir kaip keista, neretai net gana prieštaringi mokymai ir aiškinimai yra teisingi. Nes Tantra irgi gali būti visokia. Taip nutiko ir dėl to, kad Tantros visais laikais buvo mokoma slapta, ir dėl to, kad per tuos penkis tūkstantmečius susiformavo kelios skirtingos jos tėkmės. Tačiau Tantra niekada nebuvo tapusi religija, nes ji paprasčiausiai negali gyvuoti kaip organizuota tikėjimo sistema. Tai yra tiesiog kelias, kuriuo einamaatsirado kitos, perėmusios tų šalių, kuriose yra praktikuojamos, bruožus. Kinijoje daoistai Tantrą naudojo kaip metodą, padėjusį siekti sveikatos ir ilgaamžiškumo, buvo manoma, kad tai palankiai veikia organizmą, skatina energijos či tekėjimą, padeda sąmonei pasiekti aukštesniąsias būsenas. Tibete Tantra labiau orientuota į mirtį, jos pasekėjai medituoja kapinėse ir pan. Teigiama, jog tokia meditacija galima peržengti sekso, taigi ir atgimimo, ribas. Ji sutelkta į išėjimą iš gimimų bei mirčių rato ir fizinio matmens. Indijoje egzistuoja Šivos tėkmė, sakanti „taip“ meilei ir seksui bei kita, asketiškesnė, jogos sistema, sakanti „taip“ seksui, bet „ne“ meilei. Pastaroji teigia, jog žengusiam į Tantros kelią dera emociškai nesusirišti su savuoju partneriu. Tai daugiau vyriškos krypties kelias, kuriame seksu naudojamasi kaip pirminiu stimulu, padedančiu pakilti sąmonės jėgai. Šios tradicijos mokytojai perspėja, kad žmogus gali įklimpti emocijų liūne ir netekti transcendentinės drausmės. Tuo tarpu šivaistinė Tantros kryptis skatina atsidavimą ir yra labiau moteriška. Joje labiausiai siekiama patirti dieviškumą savyje ir šiame pasaulyje. Kūnas suvokiamas kaip mikrokosmosas, kuriame su meditaciniu budrumu einama pro jausmų duris. Tačiau bet kokiu atveju Tantros pagrindinė idėja yra ta, kad kiekvienas žmogus yra viso kosmoso atspindys, o ištobulintos kiekvieno žmogaus galimybės yra dieviškos.
Tantros esmę trumpai ir vaizdingai nusako vienas populiariausių jos simbolių – lotosas. Mes džiaugiamės lotoso žiedu. Tačiau tam, kad pražystų, lotosui reikalingos ir šaknys, kurios auga iš dumblo ir purvo. Mes negalime priimti tik žiedo, bet nepriimti šaknų. Žiedas be šaknų yra negyvas, jis negali augti. Žmogus, kuris teigia, kad yra kupinas tik meilės, gerumo, atjautos ir t.t. taip pat neatrodo labai tikras. Kaip ir lotosas, kiekvienas mes turime savo šaknis, augančias iš dumblo. Kitaip tariant, iš to, ko mielai apsimestume neturį. Mūsų baimė, seksualumas, pyktis ir daugelis kitų dalykų – ta pirmapradė energija, kurią kaip ir lotosas galime kelti į viršų ir transformuoti į žiedą. Viskas atrodo taip paprasta ir natūralu, bet... Ar daugelis gyvenime jaučiamės esą panašūs į žydinčius lotosus? Veikiausiai ne. O jei ir jaučiamės esą lotosai, tai greičiau jau išrauti, nupjauti, žydintys netikrais plastikiniais žiedais. Atrodo tarsi gražu, tačiau negyva... Ir tai ko gero lėmė vis didėjantį vakariečių susidomėjimą tantrinėmis praktikomis.
Kas žmones atveda į Tantros kelią? Motyvai būna patys įvairiausi. Vienas iš jų, žinoma, dvasinio tobulėjimo paieška. Tačiau dažniausiai stimulas kur kas žemiškesnis. Ir žmogiškesnis. Dažniausiai tai, ko ieškoma, yra meilė, santykių harmonija, išsilaisvinimas, seksualumas. Gali pasirodyti keista, kad mūsų „seksualizuotoje“ visuomenėje seksas tebėra vienas didžiausių draudimų, baimių, tabu. Visgi daugeliui žmonių seksualumas yra bauginantis dalykas, o į Tantros renginius einama tiek su nerimu, tiek su smalsumu. Net pats žodis „Tantra“ provokuoja įvairiausias idėjas, susijusias su seksu. Nors žmonės trokšta patirti savo seksualinę energiją, džiaugtis savo seksualumu, tačiau ir bijo. Seksualumas – subtili sritis ir dažnai net patys neįsivaizduojame, kiek daug nešiojamės žaizdų, susijusių su seksu. Ir užuot priėmę savo seksualumą kaip faktą, kaip energiją, iš kurios semiamės stiprybės, mes imame tai arba neigti („Seksualumas man nesvarbu, manyje to visiškai nėra ir man tai nerūpi!“), arba perdėtai akcentuoti („Man niekas nesvarbu, tik seksas!“). Abiem atvejais tai tik pozos, kaukės, slepiančios gilų skausmą. Neretai, to, ką jaučiame (o tiksliau, nejaučiame), mes tiesiogiai net ir nesiejame su seksualumu. Tiesiog atrodo, kad gyvenimas pilkas, beskonis ir bekvapis, kad jis šliaužia pro šalį, o mes tik bejėgiškai stebime, neturėdami jėgų gyventi, kad nežinome, dėl ko norėtume gyventi, kur išbarstėme savo džiaugsmą, gyvybingumą, kūrybingumą, kad negalime ir nenorime taip gyventi... Tokiais atvejais verta vėl prisiminti lotosą ir savęs paklausti, o kodėl apskritai lotosui reikia žydėti? Kas skatina jį tai daryti? Kas gi daugiau, jei ne kitas lotosas, augantis greta! Tai dėl jo, dėl to kito lotoso, ir vyksta transformacija: iš šaknų, iš purvo – į žiedą. Tam, kad galėtume kilti ir žydėti, mums irgi reikia kito žmogaus. Vyrui reikia moters, moteriai – vyro. Nes tik taip sukuriama augimui reikalinga energijos tėkmė. Kai jos nėra, mes jaučiamės įstrigę purve, neturintys motyvacijos ir energijos kur nors eiti ar ko nors ieškoti. Arba priešingai, kaltiname partnerį, kad jis ne toks, kad jis mums nepadeda būti tokiems, kokie iš tiesų norėtume būti, ieškome kito partnerio, nusiviliame, vėl ieškome... Ir tada, kai jau visa kita išbandyta, galbūt ateiname į Tantrą. Iš esmės tai yra individualistų kelias. Tantra neperša jokių įsitikinimų ar filosofijos: ji paprasčiausiai pateikia meditacijos metodus, su kuriais kiekvienas gali eksperimentuoti savarankiškai ir taip atskleisti savąsias tiesas. Daugelis tų metodų apgaulingai paprasti ir moko, kaip pasinaudoti savo penkiais pojūčiais: lytėjimu arba jutimu, rega, klausa, skoniu ir uosle. Jie padeda aštrinti savistabą, surasti, kurio pojūčio durys atsidaro lengviausiai, atsiverti savo pačių kūnui, jame slypinčiai išminčiai ir jausmingumui.
Tantros kelias – tai mokymasis mylėti, jausti meilę, jausti, kaip ji skleidžiasi ir mus užpildo. Kad geriau įsivaizduotumėte, kas tai yra, galite išbandyti paprastą ir gilią tantinę meditaciją su akmenuku. Paimkite i rankas akmenuką, su gilia meile ir rūpesčiu. Užsimerkite ir pajuskite begalinę meilę jam, dėkingumą, kad jis egzistuoja, dėkingumą, kad jis priima meilę. Staiga pajusite pulsuojančią ir tekančią energiją. Praktikuodami šią meditaciją, pamažu suvoksite, kad jums nebereikia objekto meilei. Tik mintis, kad jūs ką nors mylite, sukels energijos tėkmę. Meilė yra tėkmė, o kai mes sustingstame, ji sustoja tekėti. Kai meilės nėra, viskas aplink tampa šalta. Atrodo pernelyg paprasta? Taip, Tantroje daug dalykų atrodo paprasti ir tarsi savaime suprantami. Tačiau čia ir slypi paslaptis. Būti paprastam ir tikram, pasirodo, visai nėra paprasta...
Nors daugelis mano, kad Tantrą galima praktikuoti tik su partneriu ar kad joje būtinai praktikuojama seksualinė sueitis, iš tiesų taip nėra. Iš 112 klasikinių tantrinių meditacijų vos kelios yra tiesiogiai susijusios su seksu. Be abejo, idealu, jei tai daroma drauge su mylimuoju ar mylimąja. Tada šis kelias gali nuvesti išties labai giliai. Tačiau dar vienas Tantros principas teigia, jog kelią pradėti reikia nuo ten, kur esi. Jei esi vienas (ar jautiesi esąs vienas) – gali tai daryti vienumoje. Jei su partneriu, medituoti, be abejo, geriau dviese. Kitas žmogus mums reikalingas ne tam, kad mus užpildytų, o tik tam, kad kaip veidrodis atspindėtų tai, ką patys turime. Ir kad tai, ką matome kitame, iš tiesų daugeliu atvejų priklauso mums patiems. Šis suvokimas išlaisvina nuo partnerio, leidžia pajusti, kad mūsų gyvenimas priklauso mums, tačiau drauge suteikia laisvę juo dalintis ir pasakyti kitam: „Greta tavęs aš jaučiuosi seksualus. Tačiau tai yra mano seksualumas. Ir aš galiu su tavimi dalintis tuo, ką turiu. Galiu nesidalinti. Tai yra mano. Ačiū, kad leidai man tai pamatyti ir pajusti. Ačiū, kad parodei man kelią į save.“
Balsavimas
Žiūrėta: 5230 | Balsų: 20 | Vidurkis: